Poliniai pamatai Lietuvoje individualių namų statyboje išpopuliarėjo atkūrus nepriklausomybę. Prieš tai buvę plačiai paplitę juostiniai pamatai pasižymėjo dideliais žemės darbų kiekiais bei betono sąnaudomis. Norint įrengti juostinius pamatus kasama tranšėja 1,2 -2m , arba 2-3m gyliu iškasamas visas gruntas namo plote, kai norima įsirengti rūsį. Pagal namo perimetrą montuojami klojiniai arba surenkami pamatų blokai. Įrengus juostiniuose pamatuose rūsį, reikia pamatus hidroizoliuoti ir apšiltinti. Sovietmečiu pamatų hidroizoliacijai naudojamos medžiagos, buvo trumpaamžės, pamatų šiltinimas nebuvo paplitęs. Jei sklype vyravo aukštas gruntinis vanduo, reikdavo pasirūpinti drenažu. Dalis problemų pamatų įrengime išsisprendė, pradėjus naudoti gręžtinius pamatus.
Poliniai pamatai tai gelžbetoniai poliai atremti į tvirtą gruntą ir sujungti gelžbetonine sija arba dar kitaip vadinamu rostverku. Rostverkas perduoda namo apkrovas gruntui. Poliniai pamatai pasižymi mažesniu žemės darbų kiekiu, bei mažesnėmis betono sąnaudomis. Tačiau daugelis hidroizoliacijos ir pamatų šiltinimo problemų liko neišspręstos. Abiejuose pamatų tipuose dėl šių pamatų konstrukcijos ypatumų, neįmanoma pamatų konstrukcijas apšiltinti ir pilnai hidroizoliuoti. Abi šios pamatų rūšys išpopuliarėjo tuomet kai sąlyginai buvo nebrangios statybinės medžiagos, ir pigūs energetiniai resursai . Drėgmės susidarymo ar šalčio problemos buvo sprendžiamos tiesiog padidinus šiluminės energijos suvartojimą.
Plokštuminių pamatų konstrukcija statybose žinoma gana seniai, tačiau sparčiai individualių namų statyboje pradėjo populiarėti prieš 35-erius metus Švedijoje. Lietuvoje plokštinio pamato konstrukcija taikyta ir tarybiniais laikais, kur buvo sudėtingos geologinės sąlygos tačiau gelžbetoninės plokštės polistireniniu putlasčiu nebuvo šiltinamos. Per dvidešimt nepriklausomybės metų energetiniai namo šildymo resursai pabrango nuo kelių iki keliolikos kartų. Tad plokštuminiai pamatai atkeliavo ir į Lietuvą.